slopus

slopùs, -ì adj. (4) Š 1. J, NdŽ, DŽ, Grg, Slnt tvankus: Toks slopùs oras šiandieną Gršl. Šį vakarą y[ra] dideliai slopì – ben būs ryto lytaus Pln. Slopì ta troba kaip žaltys Trk. Tik tviskina neatsikvėpdama slopi kaitra rš. | prk.: Važiuok, ponaitėli, važiuok, kur žinai, kad pailsėsi, palinksmėsi; tiesa, slopi ta aukso klėtka! LzP.

slopù n.: Lauke slopu, perkūnija būs Vkš. Šiandien miške slopu Žg. Buvo jam slopu, žado trūko krūtinėje LzP. Net širdyje slopu nuo vakaro drėgmės, nuo žiedų J.Paukš. | prk.: Slopu jai buvo čionai LzP. slõpiai adv.: Viduo[je] yr slõpiai, eikiam į lauką Plng. Iš tošių, slopiai deginamų, galima padaryti juodą dervą rš. Tave slopiai virina, mane graudžiai virkdina, apynelis žaliasis LTR(Žg).

2. NdŽ, DŽ¹ prk. slegiantis, nemalonus: Slopi kalėjimo buitis rš. Tik šią slopią dieną visa tai palengva prašliaužė pro jo atminties akis Vaižg. Uogelei kalbant, niekas nesutrukdė slopios tylos P.Cvir. Šeima susirinko vakarienei, ir visi iš karto pajuto slopią nuotaiką rš.

slopù n.: Krūtinėje taip slopu, tarsi pati širdis nebe savo vietoje J.Gruš. Sieloje vis darosi slopiaũ NdŽ.

3. NdŽ, DŽ¹ duslus: Jis tą rankytę į savo abu delnu paėmė ir slopiu balsu pratarė LzP. Jai atsakė slopus atodūsis J.Avyž. Girdėjosi tolstančių žingsnių dudenimas ir slopus juokas rš.

slõpiai adv.: Vyras patylėjo, bet moteris vėl pradėjo [kalbėti] slopiai, miegūstai P.Cvir. Giesmė skambėjo niūriai, slopiai A.Vencl.